Rengiat ir įgyvendinant istorinio urbanistinio kraštovaizdžio Valdymo planą turi
dalyvauti tarpšakinė ekspertų ir specialistų grupė, taip pat laiku inicijuojamos ...
1
2/6/4/1 Vienos memorandumas Šiame dokumente pateikiamas Vienos memorandumas, kuris buvo priimtas Tarptautinėje konferencijoje „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra – istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas“ ir pristatytas Pasaulio paveldo komiteto 29 sesijai (Durbanas, 2005) (žr. dokumentą WHC-05/29.COM/5):
VIENOS MEMORANDUMAS tema „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra – istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas“ A. PREAMBULĖ 1. Prisimenant, kad Vienos memorandumą priėmė tarptautinė konferencija „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra“, kurios savo 27-joje sesijoje pageidavo Pasaulio paveldo komitetas (UNESCO, 2003) (Sprendimas 27 COM 7B.108) ir kuri įvyko globojama UNESCO 2005 m. gegužės 12-14 d. Vienoje, Austrijoje, dalyvaujant daugiau nei 600 ekspertų ir specialistų iš 55 šalių; 2. turint omenyje UNESCO Konvencijos dėl Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos (Pasaulio paveldo konvencija, 1972) apimtį ir taip pat atsižvelgiant į jos 4 ir 5 straipsnius, kuriais siekiama bendradarbiavimo pasaulio mastu ir reiškiama pasaulinės diskusijos apie veržlią ekonomikos dinamiką ir pastarojo meto struktūrinius pokyčius į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktuose miestuose reikmė; 3. taip pat prisimenant, kad vietovės yra įtraukiamos į Pasaulio paveldo sąrašą remiantis jų išskirtine visuotine verte, ir kad šios vertės išsaugojimas turėtų tapti pagrindiniu saugojimo politikos ir valdymo strategijos tikslu; 4. ypač atsižvelgiant į 1964 m. „Tarptautinę paminklų ir vietovių konservavimo ir restauravimo chartiją (Venecijos chartiją), 1968 m. „UNESCO rekomendaciją dėl kultūros vertybių, kurioms pavojų kelia viešoji arba privati veikla“, 1976 m. „UNESCO rekomendaciją dėl istorinių zonų išsaugojimo ir jų šiuolaikinio vaidmens“, 1982 m. ICOMOS-IFLA „Tarptautinę istorinių želdynų chartiją“ (Florencijos chartiją), 1987 m. ICOMOS „Istorinių miestų ir urbanistinių vietovių saugojimo chartiją“ (Vašingtono chartiją), 1994 m. Naros autentiškumo dokumentą, o taip pat HABITAT II konferenciją ir „Darbotvarkę 21“, kurią valstybės narės ratifikavo 1996 m. birželį Stambule (Turkijoje) ; 5. siekiant, kad visų šių pirmiau minėtų dokumentų visumos ir dabartiniu metu vykstančios diskusijos apie tvarų paminklų ir vietovių konservavimą kontekste Vienos memorandumas taptų esmine paskata laikytis integruoto požiūrio, traktuojant šiuolaikinę architektūrą, darnią miestų plėtrą ir kraštovaizdžio vientisumą kaip visumą, pagrįstą esamu istoriniu modeliu, pastatų visuma ir kontekstu.
2 B. APIBRĖŽTYS 6. Šis Memorandumas taikomas istoriniams miestams, kurie yra įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą arba pasiūlyti į jį įrašyti, taip pat didesniems miestams, kurių urbanistinėje teritorijoje yra Pasaulio paveldo paminklų ir vietovių. 7. Pagal 1976 m. „UNESCO rekomendacijoje dėl istorinių zonų išsaugojimo ir jų šiuolaikinio vaidmens“ pateiktą apibrėžtį istorinis urbanistinis kraštovaizdis yra pastatų, statinių ir atvirų erdvių ansambliai jų gamtinėje ir ekologinėje aplinkoje, įskaitant archeologinių ir paleontologinių kasinėjimų vietoves, atitinkamu laikotarpiu sudariusias žmonių gyvenvietes urbanistinėje aplinkoje ir turinčias archeologiniu, architektūriniu, priešistoriniu, istoriniu, moksliniu, estetiniu, socialiniu kultūriniu ar ekologiniu požiūriu pripažintą vientisumą ir vertę. Šis kraštovaizdis suformavo nūdienos visuomenę ir turi didelės vertės mūsų šiandienos gyvensenos pažinimui. 8. Istoriniame urbanistiniame kraštovaizdyje atsispindi su ta vieta susiję dabarties ir praeities socialinės raiškos ir plėtros elementai. Jo specifiką formuoja tokie charakteringi bruožai, kaip žemės panaudos pobūdis ir formos, erdvinė organizacija, vaizdiniai santykiai, topografija ir dirva, augmenija ir visi techninės infrastruktūros elementai, įskaitant smulkius objektus ir konstrukcijų detales (šaligatvio borteliai, grindinys, nuotekų grioviai, šviestuvai, ir kt.). 9. Šiuolaikine architektūra šiame kontekste yra laikoma visa reikšminga planuota intervencija į suformuotą istorinę aplinką, įskaitant atviras erdves, naujus statinius, priestatus prie istorinių pastatų ir vietovių ar jų plėtinius ir perstatymus. 10. Išsiplėtusi, ypač per pastarąjį dešimtmetį, kultūrinio paveldo sampratos interpretacija, kur plačiau pripažįstamas žmogaus sambūvis su žeme ir žmonės visuomenėje, reikalauja naujo požiūrio į miestų saugojimą ir plėtrą teritoriniame kontekste bei naujos metodologijos šioje srityje. Tarptautinėse chartijose ir rekomendacijose ši evoliucija dar nėra visapusiškai integruota. 11. Pagrindinis dėmesys Vienos memorandume skiriamas nūdienos plėtros poveikiui paveldo svarbą turinčiam urbanistiniam kraštovaizdžiui apskritai, o istorinio urbanistinio kraštovaizdžio samprata išeina už tradicinio tokių chartijose ir saugos įstatymuose dažnai naudojamų terminų, kaip „istoriniai centrai“, „ansambliai“ arba „aplinka“ supratimo ir apima platesnį teritorinį ir kraštovaizdžio kontekstą. 12. Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išskirtinę ir visuotinę vertę sukuria jo laipsniška evoliucinė, o taip pat ir planinga teritorinė plėtra, išreikšta per atitinkamą laikotarpį vykstančiais urbanizacijos procesais, apimanti aplinkos ir topografines sąlygas ir įkūnijanti visuomenėms būdingas ekonomines ir socialines kultūrines vertybes. Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio apsauga ir saugojimas – tai į apsaugos registrus įtrauktų atskirų paminklų bei ansamblių ir jų reikšmingų fizinių, funkcinių ir vaizdinių, materialių ir asociatyvinių sąsajų su istorinėmis tipologijomis ir morfologijomis apsauga ir saugojimas. C. PRINCIPAI ir TIKSLAI 13. Nuolatiniai funkcinio panaudojimo, socialinės struktūros, politinio konteksto ir ekonominės plėtros pokyčiai, pasireiškiantys struktūrinių intervencijų į istorinį urbanistinį kraštovaizdį forma, gali būti pripažįstami miesto tradicijos dalimi ir reikalauja, kad valdžios institucijų perspektyviniai sprendimai būtų grindžiami miesto kaip visumos vizija ir dialogu su kitais susijusiais veikėjais bei suinteresuotais asmenimis. 14. Pagrindinis šiuolaikinei architektūrai istoriniame urbanistiniame kraštovaizdyje keliamas uždavinys yra atsiliepti į plėtros dinamiką, skatinant socialinius ekonominius pokyčius ir augimą, tačiau tuo pat metu ir gerbti paveldėtą miesto peizažą ir jo kraštovaizdinę aplinką.
3 Gyvieji istoriniai miestai, ypač Pasaulio paveldo miestai, reikalauja tokios miesto planavimo ir valdymo politikos, kur esminis dėmesys yra skiriamas išsaugojimui. Šiame procese negali būti keliamas pavojus istoriniam miesto autentiškumui ir vientisumui, kuriuos lemia įvairūs faktoriai. 15. Mūsų istorinio urbanistinio kraštovaizdžio ateitis reikalauja politikų, miesto planuotojų, miesto plėtros specialistų, architektų, paminklosaugininkų, nuosavybės savininkų, investitorių ir suinteresuotų miesto gyventojų tarpusavio supratimo, bendrų pastangų išsaugoti urbanistinį paveldą ir spręsti visuomenės modernizavimo ir plėtros klausimus išlaikant pagarbą kultūrai ir istorijai, stiprinant tapatumą ir socialinę sanglaudą. 16. Atsižvelgiant į emocines sąsajas tarp žmonių ir jų aplinkos, jų vietos pojūtį, ypač svarbu užtikrinti tokią gyvenimo mieste aplinkos kokybę, kuri prisidėtų prie ekonominės miesto sėkmės bei jo socialinio ir kultūrinio gyvybingumo. 17. Svarbiausias fizinės ir funkcinės intervencijos uždavinys yra kelti gyvenimo kokybę ir gamybos efektyvumą, gerinant gyvenimo, darbo ir rekreacines sąlygas ir stengtis taip pritaikyti panaudos reikmes, kad nebūtų padaryta žalos esamoms vertybėms, susijusioms su miesto istorinės struktūros ir išorinės formos charakteriu ir reikšme. Tam būtina ne tik tobulinti techninius standartus, bet ir atkurti bei šiuolaikiškai plėtoti istorinę aplinką, remiantis deramu jos vertybių aprašu ir įvertinimu, bei ją papildyti aukštos kokybės kultūrine raiška. D. IŠSAUGOJIMO VALDYMO GAIRĖS 18. Sprendimai dėl intervencijos į istorinį urbanistinį kraštovaizdį ir šiuolaikinės architektūros jame reikalauja išsamaus svarstymo, jautraus požiūrio į kultūrą ir istoriją, konsultacijų su suinteresuotais asmenimis ir ekspertų pagalbos. Toks procesas užtikrintų, kad kiekvienu konkrečiu atveju bus imamasi tinkamų ir reikiamų veiksmų, bus išanalizuotas erdvinis seno ir naujo kontekstas, tačiau tuo pat metu išlaikyta pagarba istorinės struktūros ir pastatų autentiškumui ir vientisumui. 19. Plėtojant išsaugojimo sistemą, yra būtinas išsamus ne tiktai dėmesio objektu esančių pastatų, bet ir tos vietos istorijos, kultūros ir architektūros pažinimas. Atskiros architektūrinės komisijos turėtų gerai žinoti apie urbanizmą ir jo tipologijų ir morfologijų analizės priemones. 20. Esminis planavimo proceso veiksnys, kuris leistų garantuoti gerai subalansuotą plėtros ir projektavimo procesą, yra laiku pastebėti ir apibrėžti galimybes ir riziką. Bet kuri struktūrinė intervencija privalo būti grindžiama nuodugniu istorinio urbanistinio kraštovaizdžio, kaip vertybių ir svarbos išraiškos, tyrimu ir analize. Planuojamos intervencijos ilgalaikio poveikio ir tvarumo tyrimas yra neatsiejama planavimo proceso dalis, ir jo tikslas yra apsaugoti istorinę struktūrą, pastatų visumą ir kontekstą. 21. Atsižvelgiant į pagrindinį apibrėžimą (žr. šio Memorandumo 7 str.), miestų planavime, šiuolaikinėje architektūroje ir istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išsaugojime reikėtų vengti visokių pseudoistorinių projektų formų, nes jais nusižengiama ir istorijai, ir dabarčiai. Vietoje vieno istorinio vaizdo neturėtų atsirasti kiti – istorija privalo išlikti lengvai skaitoma, ir pagrindinis tikslas yra kokybinėmis intervencijomis užtikrinti kultūros tęstinumą. E. URBANISTINĖS PLĖTROS GAIRĖS 22. Būtina planavimo proceso sąlyga yra etikos standartų laikymasis ir aukšti kokybės reikalavimai projektui ir jo įgyvendinimui, kur su pagarba atsižvelgiama į kultūrinį ir istorinį kontekstą. Aukštos kokybės architektūroje istorinėse vietovėse turi būti skiriamas deramas dėmesys esamam masteliui, ypač kai kalbama apie pastatų apimtį ir aukštį. Yra svarbu, kad
4 naujybės turėtų kuo mažesnį tiesioginį poveikį tokiems svarbiems istoriniams elementams kaip reikšmingi statiniai ar archeologiniai klodai. 23. Erdviniai statiniai istoriniuose miestuose ir aplink juos turi būti išryškinti pasitelkus urbanistinį projektavimą ir meną, nes tai yra esminiai istorinių miestų atgimimo elementai: urbanistinis projektavimas ir menas išreiškia jų specifines istorines, socialines ir ekonomines sudėtines dalis ir perduoda jas ateinančioms kartoms. 24. Į Pasaulio paveldo vietovių išsaugojimą taip pat įeina viešųjų erdvių projektavimas – ypatingas dėmesys turi būti skiriamas jų funkcionalumui, mastui, medžiagoms, apšvietimui, gatvės baldams, reklamai, želdiniams ir dar daug kitų dalykų. Urbanistinio planavimo infrastruktūroje paveldo zonoje turi būti panaudojamos visos priemonės užtikrinančios pagarbą istorinei struktūrai, pastatų visumai ir kontekstui, taip pat leidžiančios sušvelninti neigiamą transporto eismo ir statomų mašinų poveikį. 25. Miesto vaizdas, stogų vaizdas, pagrindinės vaizdinės ašys, statybų sklypai ir jų tipai yra neatsiejamos istorinio urbanistinio kraštovaizdžio tapatumo dalys. Imantis renovacijos, istorinis stogų vaizdas ir pradiniai statybų sklypai yra tas pagrindas, kuriuo turi remtis planavimas ir projektavimas. 26. Pagrindinis principas yra tas, kad proporcijos ir projektas turi atitikti tam tikrą istorinės struktūros ir architektūros tipą, o verto išsaugoti pastato šerdies pašalinimas (fasadizmas) nėra tinkama struktūrinės intervencijos priemonė. Ypač būtina stengtis užtikrinti, kad šiuolaikinės architektūros plėtra pasaulio paveldo miestuose papildytų istorinio urbanistinio kraštovaizdžio vertę ir neperžengtų tam tikrų ribų, taip padarydama žalos miesto istorinei prigimčiai. F. BŪDAI IR PRIEMONĖS 27. Dinaminių pokyčių ir plėtros pasaulio paveldo istoriniuose urbanistiniuose kraštovaizdžiuose valdymas reikalauja tiksliai žinoti teritoriją ir jos paveldo svarbą turinčius elementus, kurie buvo nustatyti panaudojant mokslinius aprašo metodus, atitinkamus įstatymus, reglamentus bei atitinkamus būdus ir procedūras nurodytus Valdymo plane, sudarytame pagal „Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gaires“. 28. Rengiat ir įgyvendinant istorinio urbanistinio kraštovaizdžio Valdymo planą turi dalyvauti tarpšakinė ekspertų ir specialistų grupė, taip pat laiku inicijuojamos visapusiškos konsultacijos su visuomene. 29. Kokybiško istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymo tikslas yra nuolatinis erdvinių, funkcinių ir projektinių vertybių saugojimas ir gerinimas. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šiuolaikinės architektūros dermei istorinio urbanistinio kraštovaizdžio kontekste, o sprendžiant dėl šiuolaikinės architektūrinės intervencijos, kartu turėtų būti atliekamos ir jos kultūrinį arba vaizdinį poveikį įvertinančios studijos. 30. Ekonominiai miesto plėtros aspektai turi būti siejami su ilgalaikio paveldo išsaugojimo tikslais. 31. Istoriniai pastatai, atviros erdvės ir šiuolaikinė architektūra reikšmingai padidina miesto vertę, suteikdami miestui savitų bruožų. Šiuolaikinė architektūra gali būti veiksminga miesto konkurencingumo priemonė, nes ji pritraukia gyventojus, turistus ir kapitalą. Istorinė ir šiuolaikinė architektūra yra vietinės bendruomenės turtas, kuris turėtų tarnauti švietimo tikslams, laisvalaikiui, turizmui ir užtikrinti vertybių rinkos vertę. G. REKOMENDACIJOS Šie pasiūlymai skirti Pasaulio paveldo komitetui ir UNESCO:
5 a) Kalbant apie įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą istorines urbanistines vietoves, atliekant patikrinimus dėl bet kurio potencialaus ar tikro poveikio Pasaulio paveldo vertybės vientisumui, būtina atsižvelgti į istorinio urbanistinio kraštovaizdžio koncepciją ir į šiame Memorandume išreikštas rekomendacijas. Šie principai turėtų būti išreikšti planuose, kuriuose apibrėžtos konkrečios istorinio urbanistinio kraštovaizdžio apsaugos priemonės. b) Svarstant klausimą dėl naujų vertybių ir istorinių urbanistinių zonų vietovių įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą, rekomenduojama į siūlymo ir vertinimo procesą įtraukti istorinio urbanistinio kraštovaizdžio koncepciją. c) UNESCO kviečiama apsvarstyti galimybę parengti naują rekomendaciją, papildančią ir atnaujinančią jau esamas rekomendacijas istorinio urbanistinio kraštovaizdžio klausimu, ypatingą dėmesį skiriant šiuolaikinės architektūros kontekstualizacijai, ir ateityje pateikti ją UNESCO Generalinei konferencijai. (2005 m. gegužės 20 d.) Sprendimas, priimtas Pasaulio paveldo komiteto 29-oje sesijoje (Durbanas, 2005) II. Sprendimas 29 COM 5D Pasaulio paveldo komitetas, 1. išnagrinėjęs dokumento WHC-05/29.COM/5 2 priedą, 2. reiškia nuoširdžią padėką valstybei narei Austrijai, Vienos miestui, Pasaulio paveldo centrui, ICOMOS ir ICCROM, taip pat ir organizacijoms partnerėms: Pasaulio paveldo miestų organizacijai (OWHC), Tarptautinei kraštovaizdžio architektų federacijai (IFLA), Tarptautinei architektų sąjungai (IUA) ir Tarptautinei būsto ir planavimo federacijai (IFHP) už jų sėkmingą bendradarbiavimą rengiant tarptautinę konferenciją „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra – istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas“ (Viena, 2005 m. gegužės 12– 14d.); 3. atsižvelgia į ataskaitą ir sveikina Vienos memorandumą, priimtą pirmiau minėtoje tarptautinėje konferencijoje; 4. skatina valstybes nares integruoti istorinio urbanistinio kraštovaizdžio sąvoką į siūlymo paraiškas bei atsižvelgti į ją rengiant siūlomų įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą vertybių valdymo planus; 5. taip pat skatina valstybes nares integruoti Vienos memorandume išreikštus principus į savo paveldo išsaugojimo politiką; 6. pageidauja, kad Patariamosios organizacijos ir Pasaulio paveldo centras, tirdamas galimą poveikį esamos Pasaulio paveldo vertybės vientisumui, o taip pat ir naujų vietovių siūlymo įvertinimo procese, atsižvelgtų į istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išsaugojimą; 7. rekomenduoja, kad Konvencijos Šalių visuotinis susirinkimas savo 15-oje sesijoje (UNESCO, 2005) Vienos memorandumo pagrindu priimtų Deklaraciją dėl istorinių urbanistinių kraštovaizdžių išsaugojimo; 8. taip pat rekomenduoja, kad UNESCO Generalinė konferencija priimtų naują rekomendaciją, kuri papildytų ir atnaujintų jau esamas rekomendacijas istorinių urbanistinių kraštovaizdžių išsaugojimo klausimu, ypatingą dėmesį skiriant šiandieninės architektūros ir urbanistinio istorinio konteksto dermei.
